Cras es noster

   Jei būtum su manim, kuždėčiau Tau kas naktį taip, kaip šnabžda bangos. Santūriai ir šaltai, bet vėsuma būtų maloni - kaip jūra karštos vasaros sūkury. Kažkur tolumoje aidėtų juokas. Juokas, skambėjęs tąkart, kai pirmą kartą susitikome. Kai pirmą kartą atradome. Ne, ne vienas kitą. Verčiau save kituose. O galbūt tada atradome laimę. Gal - meilę jūrai. Arba lašelį rožinių svajonių. Ir kasdien tai Tau priminčiau. Tą jūros bangų šnaresį, lydimą juoko. Juoktumeisi ir Tu, nes Tau juk patinka jūra.   Jei būtum su manim, skalaučiau Tave rūpesčiu kaip ta jūra kojas rugpjūčio naktį. Pasiūlyčiau tau riešutų, galbūt sulčių. Net jei jos būtų mano mėgstamiausios ir jų būtų likęs vos vienas gurkšnis - atiduočiau jį tau. Godžiai gertum jas su visa mano praeitimi, o pečius apgobčiau šilta svajonių antklode. Ir Tau būtų gera. Pakėlę akis matytumėm žvaigždėtą dangų, spindintį kaip ta vasara, kuri ką tik nuvilnijo. Pralėkė. Nuskuodė. Ir tai būtų pirma mūsų vasara.    Jei...

   Yra svajonių, kurios skamba saldžiai ir mes kartais apie jas tiesiog pagalvojame. Yra tokių, kurių įgyvendinimui įdedame šiek tiek pastangų. Tačiau yra tokių troškimų, kurie mus veikia tarsi adrenalinas - vien mintis apie galimybę, kad tai galėtų būti tikra, pripildo plaučius pilnus oro, o širdžiai liepia plakti stipriau. Rodos, tada padaugėja net minčių, o jėgų, kurių trūkumų galėjome skųstis prieš kelias sekundes, stebuklingai atsiranda.    Toks stiprus gali būti troškimas.    Ir ne tik. Skaityta knyga ar matytas filmas, kuriame vyravo tavo didžiausia svajonė, nejučia virsta lieteratūros ar kino idealu. Gali juos analizuoti kasdien vis iš naujo, tačiau kiekvieną kartą akys prisikaups ašarų. Laimės ašarų. Nes mes turim vilties, kad tai, kas kol kas tėra mintis, ką ką tik skaitėme ar žiūrėjome, gali tapti realybe.  Tai jaudina. Iki pat širdies gelmių.    Atrodo, niekam nederėtų žinoti apie tavo karščiausią troškimą, bet netyčia išsidu...

   O būna paskutinių vakarų šiltesnių už rugpjūčio vėją. Kai viduj gera, nes turėjai kažką brangaus. Net jei viskas, kas liko, tėra prisiminimai, jie geba sušildyti, kai šalta. Apglėbti. Priglausti. Priversti tikėti - savim ir pasauliu. Geresniu rytojumi. Šviesesniu. Nors tokių ,,vakar", kuriuos turėjau šią vasarą, galbūt jau niekas nepralenks. Mano vaizduotė šilčiau sukurti nebegali.    Ir kai bus šalta, prisiminsiu tai. Šaltas kaip ledas bangas ir karštus kaip rytinė kava žodžius. Prisiminsiu tai, kas vertė juoktis ir užmiršti viską. Net patį gyvenimą. Kai bus šalta, mintimis sugrįšiu į miškų ošimo apsuptą nebūtį, kuria dalijomės nesipykdami. Mes buvome vienas asmuo, o vienas asmuo buvo mes. Ir tai galėjo tęstis amžinai. Ir tęsis, jei tik toliau taip laikysime. Juk kai šalta, galėsime grįžti. Ten, kur apkabinimu išspręsdavom visas negandas.    Ir tik bangų mūša, lydima skambaus juoko, primins jus. Ir vers judėti tolyn. Nes jūs - mano motyvacija. Jūs -...

   ,,Tykus, tykus tykus, tykus..." - niūniuoja mano siela. Galbūt todėl, kad tai - nuoširdžiausia melodija iš šilčiausių laikų, o gal todėl, kad dabar mano siela tokia... tyki. Tarsi viskas, dėl ko ji gyvavo ir kvėpavo, liko kažkur toli. Tarsi mano siela būtų gyvenusi Kalėdomis, valgiusi iki soties, o dabar savo egzistenciją palaikytų tik maisto likučiais - šiltais prisiminimais. Bet galbūt taip ir yra? Gal tai ir bus mano laimės badas? Iki kito karto. Iki naujo nuotykio.    Vėl suktis ratu ratu ratu ratu. Į pakalnę. Polkos žingsniu. Ir garsiai juoktis.    Vėl valgyti kitaip ir nepaisant taisyklių. Ignoruojant kreivus žvilgsnius. Ir garsiai juoktis.    Vėl rinkti švelnių prisilietimų nuotrupas niekam to nežinant. Ir garsiai juoktis.    Vėl kurti beprotiškiausius planus bei, žinoma, juos įgyvendinti. Ir garsiai juoktis.    Vėl vidurnaktį vidury gatvės vidury laimės plyšauti keisčiausias dainas. Ir garsiai juoktis.   ...

   Mėgstų lietų. Kartais - žaibus. Kai jie toli toli blykčioja tarsi dar viena gamtos dovana, o ne siaubą varanti elektros iškrova. Mėgstu audrą, kuri savo esybe nuplauna visą skausmą. Tarsi ji - kančia, plaukianti per pasaulį ir renkanti vienišų depresatiškų langų mintis. Bet mėgstu, kai iš toli ji šaukia. Nes audra - tik dar viena kančia. O kančios aš bijau.    Kaip ir daugelis kitų. Galiu stebėti televizojoje rodomą siaubą, kraupias avarijas ar žmogžudystes. Galiu būti abejinga ar katkartėmis tik amtelti ,,O siaube!". Bet visa tai nėra taip baisu, kai ji toli, kito kieme. Su žaibais - vienodai. Jie nepaprastai gražūs tik iki tam tikros ribos. Iki ribos, kuri skiria mane ir pasaulį.    Galiu grožėtis audra, bet tik pajutusi ją arčiau pulsiu uždaryti langus, užverti duris ir išjungti elektrą. Nes kančia, esanti arti, sėja baimę, dygstančią greičiau nei Velykinė žolė ant vienišos močiutės palangės. Mes įpratę bėgti nuo lietaus, blogų žmonių ir savo pači...

   Kiek kartų kartojom sau, kad būsim kitokie. Geresni. Gražesni. Stipresni. Protingesni. Kiek kartų kartojom, kad tokie mes būsim nuo tam tikro laiko. Nuo pirmadienio. Nuo gimtadienio. Naujiems metams prasidėjus. Kiek kartų sakėm, kiek kartų atidėjom. Ar visai metėm.    O dėl ko mes visa tai žadėjom daryti? Kad patiktumėm kažkam? Kad taptumėm populiarūs? Dailūs? Tokie, kaip visi? O galbūt todėl, nes kažkas kažką pasakė. Nes kažkam to reikia. Kažkam, bet ne mums. Ir net ne mūsų ateičiai.    O gal vertėtų daryti tik tai, ką patys norime? Nesiryžti sportuoti nuo pirmadienio, jei tai tik atims mūsų brangų laiką ir pavers jį prakaito gyvačių kankyne. Nemesti gerti po Naujųjų, jei vienus svaigalus pakeisime brangiais atidepresantais. Nekeisti išvaizdos po gimtadienio, jei mes sau jaukiai jaučiamės būdami tokie, kokie esame.    Gal keiskimės tik taip, kaip patys norime. Eikime link ten, kur patys save matome. Kur rasime laimę, ramybę ir euforiją. P...

Tą vėsią naktį, nepaženklitą bluosto, Tu tik Žvelgei tamsiom žydrom akim ir lūpom, Tarsi srūvančiom krauju manuoju, Kuždėjai ,,susitiksim". Skambiu tenoru kalbėjai pasakas tyriausias Dalinai man svajones o aš, kvailė, savąsias vis Tiesiau Tau po ilgiausiom kojom ir vyliausi. Nežinau, ko - laimės, svajonių arčiau nei Debesų ar Tavo lūpų, net jei jos būtų tarsi Rožės dygliai pakibę virš mano akių. Dėliojau mintis laisviau nei sapnuot išdrįstu ir Išdaviau Tau viską - net mėgstamiausią skonį. Gėrėm sultis, o vaizdavom - viskį Ir bijojom, kad aušra savo šviesiais plaukais Subadys mūsų svajonių tamsą. Bet vis dar kūrėm planus keisčiausius ir Tyla grožėjomės - tik nedrąsiai, Nes tylos minutė mums reiškė miegą, o šis - Išsiskyrimą, artėjantį milžino žingsniu. Ir net kai Tu kartojai paskutinius skiemenis ,,Kaip tu ir man", ar ,,susitiksim", Tikėjaus, kad būsimasis laikas nereiškė keistų Pabaigų. Ar amžinos tylos. Bet reiškė. Tu nutilai, kaip nutyla bitės na...

   Bėgti. Lėkti. Nespėti. Pabėgti.    Turbūt nuo realybės būtų galima bėgti kasdien. Nieko negalvoti, viskuo grožėtis ir susikurti savo pasaulį. Nors tą akimirką. Nors tą vakarą. Pamiršti viską - kas esi, kam esi. Klykti visa gerkle ,,Kas iš to?" ir sau meluoti, kad niekada negrįšim į rimtą gyvenimą.    Galima amžinai taip gyventi. Amžinai meluoti. Bet tai ir tebūtų melas - visas gyvenimas. Sukurta iliuzija, apsupta trankios muzikos. Nes mes visada grįžtam. Kur skauda. Keista, bet skausmas mus traukia. Arba mes traukiam jį. Nes gyventi laimėj yra per daug sudėtinga.    O mes juk mėgstam paprastumą.    Bet juk kartais gera pabėgti. Nors tą akimirką. Nors tą vakarą - nuo visko. Paslėpti liūdesį po euforijos šydu ir viltis, kad jis apsaugos. Mylėti. Gyvenimą. Nors vieną naktį. Ir būti dalimi pasaulio - tik dulke. Neieškoti gilesnės prasmės ar esmės egzistencijos. Būti niekuo - tik dar viena pauze. Ir gyventi. Euforija.    P...

   Nežinau, ar kas nors gali būti taip, kaip buvę. Tyra. Tikra. Nepaprasta. Taip saldu ir tuo pačiu lengva - tarsi mano mėgstamiausi ledai. Paradoksalu, bet sumaištį būtent ir talpinu ledų procijose. Tarsi jie galėtų užšaldyti pokyčius ir taip sugrąžinti praeitį. Naivu. To niekas negali.    O dar prisimenu, kai buvo kitaip. Kai vienas kitu šventai tikėjom, žadėjom pasenti (kartu) ir viską gardinom karamele. Saldžia saldžia. Kaip tuometinis mūsų tikrumas. Paprastumas. Geras tada buvo jausmas - tikėti tikėjimu. Galbūt optimizmu. Ar net svajonėmis.    Žinai, kas liko dabar? Svaigus alkoholio kvapas, kuris riečia mano nosį ne mažiau, nei cigarečių (o jų mano uoslė vengia tarsi dabartinio tavęs). Liko tik skendimo ir dužusių vilčių jausmas, lydimas gražiausių saulėlydžių. Nors jie nesikeičia. Jie visada gražūs.    Jausmas.

   Kiekvieną garsą lydi tyla. Nebyli, bet iškalbinga. Kiekvieną melą lydi tiesa. Skaudi, bet verta meilės. Kiekvieną pažintį lydi išsiskyrimas. Nepamirštamas, bet tik kuriam laikui. Kiekvieną pradžią lydi pabaiga. Kiekvieną pabaigą lydi pradžia. Ir tai - tarsi užburtas ratas. Nepriklausantis tik mums arba niekam. Bet dažniau niekam.    Jei kas paklaustų, ar, mano nuomone, kas nors apskritai kada nors baigiasi, negalėčiau atsakyti teigiamai. Verčiau mįslingai sudvejočiau ir flegmatiškai papurtyčiau galvą. Mirtis? Tik tarpinė stotelė. Muzika? Ji visada skamba. Avangardą girdime kiekvieną sekundę. Tyla? Ji visada mūsų mintyse, ypač tada, kai jos mažiausiai reikia. Meilė? Jokiu būdu! Laimė? Ji visada tyliai laukia. Saulė? Ne! Bent jau kol kas. Mintys? Ne! Talentas jas išreikšti? Jis tik auga. Nuoširdumas? Mažėja iki tam tikro taško. Jį priėjęs žmogus tampa nuoširdžiausiu pasaulyje. Ir tada aš papurtyčiau galvą vėl. Tik šį kartą - entuziastingai. Galingai.   ...