effugium

   Bėgti. Lėkti. Nespėti. Pabėgti.
   Turbūt nuo realybės būtų galima bėgti kasdien. Nieko negalvoti, viskuo grožėtis ir susikurti savo pasaulį. Nors tą akimirką. Nors tą vakarą. Pamiršti viską - kas esi, kam esi. Klykti visa gerkle ,,Kas iš to?" ir sau meluoti, kad niekada negrįšim į rimtą gyvenimą.
   Galima amžinai taip gyventi. Amžinai meluoti. Bet tai ir tebūtų melas - visas gyvenimas. Sukurta iliuzija, apsupta trankios muzikos. Nes mes visada grįžtam. Kur skauda. Keista, bet skausmas mus traukia. Arba mes traukiam jį. Nes gyventi laimėj yra per daug sudėtinga.

   O mes juk mėgstam paprastumą.
   Bet juk kartais gera pabėgti. Nors tą akimirką. Nors tą vakarą - nuo visko. Paslėpti liūdesį po euforijos šydu ir viltis, kad jis apsaugos. Mylėti. Gyvenimą. Nors vieną naktį. Ir būti dalimi pasaulio - tik dulke. Neieškoti gilesnės prasmės ar esmės egzistencijos. Būti niekuo - tik dar viena pauze. Ir gyventi. Euforija.
   Pabėgti.