Cras es noster

Tą vėsią naktį, nepaženklitą bluosto, Tu tik Žvelgei tamsiom žydrom akim ir lūpom, Tarsi srūvančiom krauju manuoju, Kuždėjai ,,susitiksim". Skambiu tenoru kalbėjai pasakas tyriausias Dalinai man svajones o aš, kvailė, savąsias vis Tiesiau Tau po ilgiausiom kojom ir vyliausi. Nežinau, ko - laimės, svajonių arčiau nei Debesų ar Tavo lūpų, net jei jos būtų tarsi Rožės dygliai pakibę virš mano akių. Dėliojau mintis laisviau nei sapnuot išdrįstu ir Išdaviau Tau viską - net mėgstamiausią skonį. Gėrėm sultis, o vaizdavom - viskį Ir bijojom, kad aušra savo šviesiais plaukais Subadys mūsų svajonių tamsą. Bet vis dar kūrėm planus keisčiausius ir Tyla grožėjomės - tik nedrąsiai, Nes tylos minutė mums reiškė miegą, o šis - Išsiskyrimą, artėjantį milžino žingsniu. Ir net kai Tu kartojai paskutinius skiemenis ,,Kaip tu ir man", ar ,,susitiksim", Tikėjaus, kad būsimasis laikas nereiškė keistų Pabaigų. Ar amžinos tylos. Bet reiškė. Tu nutilai, kaip nutyla bitės na...

   Bėgti. Lėkti. Nespėti. Pabėgti.    Turbūt nuo realybės būtų galima bėgti kasdien. Nieko negalvoti, viskuo grožėtis ir susikurti savo pasaulį. Nors tą akimirką. Nors tą vakarą. Pamiršti viską - kas esi, kam esi. Klykti visa gerkle ,,Kas iš to?" ir sau meluoti, kad niekada negrįšim į rimtą gyvenimą.    Galima amžinai taip gyventi. Amžinai meluoti. Bet tai ir tebūtų melas - visas gyvenimas. Sukurta iliuzija, apsupta trankios muzikos. Nes mes visada grįžtam. Kur skauda. Keista, bet skausmas mus traukia. Arba mes traukiam jį. Nes gyventi laimėj yra per daug sudėtinga.    O mes juk mėgstam paprastumą.    Bet juk kartais gera pabėgti. Nors tą akimirką. Nors tą vakarą - nuo visko. Paslėpti liūdesį po euforijos šydu ir viltis, kad jis apsaugos. Mylėti. Gyvenimą. Nors vieną naktį. Ir būti dalimi pasaulio - tik dulke. Neieškoti gilesnės prasmės ar esmės egzistencijos. Būti niekuo - tik dar viena pauze. Ir gyventi. Euforija.    P...

   Nežinau, ar kas nors gali būti taip, kaip buvę. Tyra. Tikra. Nepaprasta. Taip saldu ir tuo pačiu lengva - tarsi mano mėgstamiausi ledai. Paradoksalu, bet sumaištį būtent ir talpinu ledų procijose. Tarsi jie galėtų užšaldyti pokyčius ir taip sugrąžinti praeitį. Naivu. To niekas negali.    O dar prisimenu, kai buvo kitaip. Kai vienas kitu šventai tikėjom, žadėjom pasenti (kartu) ir viską gardinom karamele. Saldžia saldžia. Kaip tuometinis mūsų tikrumas. Paprastumas. Geras tada buvo jausmas - tikėti tikėjimu. Galbūt optimizmu. Ar net svajonėmis.    Žinai, kas liko dabar? Svaigus alkoholio kvapas, kuris riečia mano nosį ne mažiau, nei cigarečių (o jų mano uoslė vengia tarsi dabartinio tavęs). Liko tik skendimo ir dužusių vilčių jausmas, lydimas gražiausių saulėlydžių. Nors jie nesikeičia. Jie visada gražūs.    Jausmas.

   Kiekvieną garsą lydi tyla. Nebyli, bet iškalbinga. Kiekvieną melą lydi tiesa. Skaudi, bet verta meilės. Kiekvieną pažintį lydi išsiskyrimas. Nepamirštamas, bet tik kuriam laikui. Kiekvieną pradžią lydi pabaiga. Kiekvieną pabaigą lydi pradžia. Ir tai - tarsi užburtas ratas. Nepriklausantis tik mums arba niekam. Bet dažniau niekam.    Jei kas paklaustų, ar, mano nuomone, kas nors apskritai kada nors baigiasi, negalėčiau atsakyti teigiamai. Verčiau mįslingai sudvejočiau ir flegmatiškai papurtyčiau galvą. Mirtis? Tik tarpinė stotelė. Muzika? Ji visada skamba. Avangardą girdime kiekvieną sekundę. Tyla? Ji visada mūsų mintyse, ypač tada, kai jos mažiausiai reikia. Meilė? Jokiu būdu! Laimė? Ji visada tyliai laukia. Saulė? Ne! Bent jau kol kas. Mintys? Ne! Talentas jas išreikšti? Jis tik auga. Nuoširdumas? Mažėja iki tam tikro taško. Jį priėjęs žmogus tampa nuoširdžiausiu pasaulyje. Ir tada aš papurtyčiau galvą vėl. Tik šį kartą - entuziastingai. Galingai.   ...