Cras es noster

   Jei būtum su manim, kuždėčiau Tau kas naktį taip, kaip šnabžda bangos. Santūriai ir šaltai, bet vėsuma būtų maloni - kaip jūra karštos vasaros sūkury. Kažkur tolumoje aidėtų juokas. Juokas, skambėjęs tąkart, kai pirmą kartą susitikome. Kai pirmą kartą atradome. Ne, ne vienas kitą. Verčiau save kituose. O galbūt tada atradome laimę. Gal - meilę jūrai. Arba lašelį rožinių svajonių. Ir kasdien tai Tau priminčiau. Tą jūros bangų šnaresį, lydimą juoko. Juoktumeisi ir Tu, nes Tau juk patinka jūra.   Jei būtum su manim, skalaučiau Tave rūpesčiu kaip ta jūra kojas rugpjūčio naktį. Pasiūlyčiau tau riešutų, galbūt sulčių. Net jei jos būtų mano mėgstamiausios ir jų būtų likęs vos vienas gurkšnis - atiduočiau jį tau. Godžiai gertum jas su visa mano praeitimi, o pečius apgobčiau šilta svajonių antklode. Ir Tau būtų gera. Pakėlę akis matytumėm žvaigždėtą dangų, spindintį kaip ta vasara, kuri ką tik nuvilnijo. Pralėkė. Nuskuodė. Ir tai būtų pirma mūsų vasara.    Jei...

   Yra svajonių, kurios skamba saldžiai ir mes kartais apie jas tiesiog pagalvojame. Yra tokių, kurių įgyvendinimui įdedame šiek tiek pastangų. Tačiau yra tokių troškimų, kurie mus veikia tarsi adrenalinas - vien mintis apie galimybę, kad tai galėtų būti tikra, pripildo plaučius pilnus oro, o širdžiai liepia plakti stipriau. Rodos, tada padaugėja net minčių, o jėgų, kurių trūkumų galėjome skųstis prieš kelias sekundes, stebuklingai atsiranda.    Toks stiprus gali būti troškimas.    Ir ne tik. Skaityta knyga ar matytas filmas, kuriame vyravo tavo didžiausia svajonė, nejučia virsta lieteratūros ar kino idealu. Gali juos analizuoti kasdien vis iš naujo, tačiau kiekvieną kartą akys prisikaups ašarų. Laimės ašarų. Nes mes turim vilties, kad tai, kas kol kas tėra mintis, ką ką tik skaitėme ar žiūrėjome, gali tapti realybe.  Tai jaudina. Iki pat širdies gelmių.    Atrodo, niekam nederėtų žinoti apie tavo karščiausią troškimą, bet netyčia išsidu...

   O būna paskutinių vakarų šiltesnių už rugpjūčio vėją. Kai viduj gera, nes turėjai kažką brangaus. Net jei viskas, kas liko, tėra prisiminimai, jie geba sušildyti, kai šalta. Apglėbti. Priglausti. Priversti tikėti - savim ir pasauliu. Geresniu rytojumi. Šviesesniu. Nors tokių ,,vakar", kuriuos turėjau šią vasarą, galbūt jau niekas nepralenks. Mano vaizduotė šilčiau sukurti nebegali.    Ir kai bus šalta, prisiminsiu tai. Šaltas kaip ledas bangas ir karštus kaip rytinė kava žodžius. Prisiminsiu tai, kas vertė juoktis ir užmiršti viską. Net patį gyvenimą. Kai bus šalta, mintimis sugrįšiu į miškų ošimo apsuptą nebūtį, kuria dalijomės nesipykdami. Mes buvome vienas asmuo, o vienas asmuo buvo mes. Ir tai galėjo tęstis amžinai. Ir tęsis, jei tik toliau taip laikysime. Juk kai šalta, galėsime grįžti. Ten, kur apkabinimu išspręsdavom visas negandas.    Ir tik bangų mūša, lydima skambaus juoko, primins jus. Ir vers judėti tolyn. Nes jūs - mano motyvacija. Jūs -...

   ,,Tykus, tykus tykus, tykus..." - niūniuoja mano siela. Galbūt todėl, kad tai - nuoširdžiausia melodija iš šilčiausių laikų, o gal todėl, kad dabar mano siela tokia... tyki. Tarsi viskas, dėl ko ji gyvavo ir kvėpavo, liko kažkur toli. Tarsi mano siela būtų gyvenusi Kalėdomis, valgiusi iki soties, o dabar savo egzistenciją palaikytų tik maisto likučiais - šiltais prisiminimais. Bet galbūt taip ir yra? Gal tai ir bus mano laimės badas? Iki kito karto. Iki naujo nuotykio.    Vėl suktis ratu ratu ratu ratu. Į pakalnę. Polkos žingsniu. Ir garsiai juoktis.    Vėl valgyti kitaip ir nepaisant taisyklių. Ignoruojant kreivus žvilgsnius. Ir garsiai juoktis.    Vėl rinkti švelnių prisilietimų nuotrupas niekam to nežinant. Ir garsiai juoktis.    Vėl kurti beprotiškiausius planus bei, žinoma, juos įgyvendinti. Ir garsiai juoktis.    Vėl vidurnaktį vidury gatvės vidury laimės plyšauti keisčiausias dainas. Ir garsiai juoktis.   ...

   Mėgstų lietų. Kartais - žaibus. Kai jie toli toli blykčioja tarsi dar viena gamtos dovana, o ne siaubą varanti elektros iškrova. Mėgstu audrą, kuri savo esybe nuplauna visą skausmą. Tarsi ji - kančia, plaukianti per pasaulį ir renkanti vienišų depresatiškų langų mintis. Bet mėgstu, kai iš toli ji šaukia. Nes audra - tik dar viena kančia. O kančios aš bijau.    Kaip ir daugelis kitų. Galiu stebėti televizojoje rodomą siaubą, kraupias avarijas ar žmogžudystes. Galiu būti abejinga ar katkartėmis tik amtelti ,,O siaube!". Bet visa tai nėra taip baisu, kai ji toli, kito kieme. Su žaibais - vienodai. Jie nepaprastai gražūs tik iki tam tikros ribos. Iki ribos, kuri skiria mane ir pasaulį.    Galiu grožėtis audra, bet tik pajutusi ją arčiau pulsiu uždaryti langus, užverti duris ir išjungti elektrą. Nes kančia, esanti arti, sėja baimę, dygstančią greičiau nei Velykinė žolė ant vienišos močiutės palangės. Mes įpratę bėgti nuo lietaus, blogų žmonių ir savo pači...