calor

   ,,Tykus, tykus tykus, tykus..." - niūniuoja mano siela. Galbūt todėl, kad tai - nuoširdžiausia melodija iš šilčiausių laikų, o gal todėl, kad dabar mano siela tokia... tyki. Tarsi viskas, dėl ko ji gyvavo ir kvėpavo, liko kažkur toli. Tarsi mano siela būtų gyvenusi Kalėdomis, valgiusi iki soties, o dabar savo egzistenciją palaikytų tik maisto likučiais - šiltais prisiminimais. Bet galbūt taip ir yra? Gal tai ir bus mano laimės badas? Iki kito karto. Iki naujo nuotykio.
   Vėl suktis ratu ratu ratu ratu. Į pakalnę. Polkos žingsniu. Ir garsiai juoktis.
   Vėl valgyti kitaip ir nepaisant taisyklių. Ignoruojant kreivus žvilgsnius. Ir garsiai juoktis.
   Vėl rinkti švelnių prisilietimų nuotrupas niekam to nežinant. Ir garsiai juoktis.
   Vėl kurti beprotiškiausius planus bei, žinoma, juos įgyvendinti. Ir garsiai juoktis.
   Vėl vidurnaktį vidury gatvės vidury laimės plyšauti keisčiausias dainas. Ir garsiai juoktis.
   Vėl klysti, mokytis bei viltis. Vėl susigėsti ir atgimti iš pelenų. Ir garsiai juoktis.
   Vėl. Vėl. Vėl.
   Sugrįžti ten, kur šiluma. Sugrįžti, kur tampame lygūs su paukščiais ir tuo pačiu galingesni už visatos dievus. Grįžti ten, kur tampame nemirtingais vos stebėdami plaukiančius milžiniškus debesis. Kur visas gyvenimas - tik virtinė ,,dabar". Kur nieko nėra neįmanomo. Kur nėra rytojaus. Kur viskas gyva, tikra. Ir juokinga.
   Sugrįžti, kur baimes išmėtydavome jūrai, o svajas patikėdavom naktinėms žvaigždėms. Sugrįžti, kur tikėjome vieni kitu labiau, nei savimi. Sugrįžti, kur laimę gardindavom cinamonu, o sielvartą slėpdavom šokolade. Kur gintaruose dingdavo nesėkmės. Sugrįžti, kur būdavom tik mes. Ir nieko daugiau.
   Ir būtų taip gera sugrįžti. Dabar. Šią akimirką. Tik, deja, iki tos akimirkos dar laukia virtinė ne tokių laimingų ,,dabar". Bet nors viduje šilta šilta šilta. Ir ta šiluma verčia šypsotis. Ir judėti tolyn, per krūvą dabarčių. Link tos vienintelės akimirkos. Link šviežios šilumos.
   Šiluma.