Cras es noster

   O būna paskutinių vakarų šiltesnių už rugpjūčio vėją. Kai viduj gera, nes turėjai kažką brangaus. Net jei viskas, kas liko, tėra prisiminimai, jie geba sušildyti, kai šalta. Apglėbti. Priglausti. Priversti tikėti - savim ir pasauliu. Geresniu rytojumi. Šviesesniu. Nors tokių ,,vakar", kuriuos turėjau šią vasarą, galbūt jau niekas nepralenks. Mano vaizduotė šilčiau sukurti nebegali.    Ir kai bus šalta, prisiminsiu tai. Šaltas kaip ledas bangas ir karštus kaip rytinė kava žodžius. Prisiminsiu tai, kas vertė juoktis ir užmiršti viską. Net patį gyvenimą. Kai bus šalta, mintimis sugrįšiu į miškų ošimo apsuptą nebūtį, kuria dalijomės nesipykdami. Mes buvome vienas asmuo, o vienas asmuo buvo mes. Ir tai galėjo tęstis amžinai. Ir tęsis, jei tik toliau taip laikysime. Juk kai šalta, galėsime grįžti. Ten, kur apkabinimu išspręsdavom visas negandas.    Ir tik bangų mūša, lydima skambaus juoko, primins jus. Ir vers judėti tolyn. Nes jūs - mano motyvacija. Jūs -...

   ,,Tykus, tykus tykus, tykus..." - niūniuoja mano siela. Galbūt todėl, kad tai - nuoširdžiausia melodija iš šilčiausių laikų, o gal todėl, kad dabar mano siela tokia... tyki. Tarsi viskas, dėl ko ji gyvavo ir kvėpavo, liko kažkur toli. Tarsi mano siela būtų gyvenusi Kalėdomis, valgiusi iki soties, o dabar savo egzistenciją palaikytų tik maisto likučiais - šiltais prisiminimais. Bet galbūt taip ir yra? Gal tai ir bus mano laimės badas? Iki kito karto. Iki naujo nuotykio.    Vėl suktis ratu ratu ratu ratu. Į pakalnę. Polkos žingsniu. Ir garsiai juoktis.    Vėl valgyti kitaip ir nepaisant taisyklių. Ignoruojant kreivus žvilgsnius. Ir garsiai juoktis.    Vėl rinkti švelnių prisilietimų nuotrupas niekam to nežinant. Ir garsiai juoktis.    Vėl kurti beprotiškiausius planus bei, žinoma, juos įgyvendinti. Ir garsiai juoktis.    Vėl vidurnaktį vidury gatvės vidury laimės plyšauti keisčiausias dainas. Ir garsiai juoktis.   ...

   Mėgstų lietų. Kartais - žaibus. Kai jie toli toli blykčioja tarsi dar viena gamtos dovana, o ne siaubą varanti elektros iškrova. Mėgstu audrą, kuri savo esybe nuplauna visą skausmą. Tarsi ji - kančia, plaukianti per pasaulį ir renkanti vienišų depresatiškų langų mintis. Bet mėgstu, kai iš toli ji šaukia. Nes audra - tik dar viena kančia. O kančios aš bijau.    Kaip ir daugelis kitų. Galiu stebėti televizojoje rodomą siaubą, kraupias avarijas ar žmogžudystes. Galiu būti abejinga ar katkartėmis tik amtelti ,,O siaube!". Bet visa tai nėra taip baisu, kai ji toli, kito kieme. Su žaibais - vienodai. Jie nepaprastai gražūs tik iki tam tikros ribos. Iki ribos, kuri skiria mane ir pasaulį.    Galiu grožėtis audra, bet tik pajutusi ją arčiau pulsiu uždaryti langus, užverti duris ir išjungti elektrą. Nes kančia, esanti arti, sėja baimę, dygstančią greičiau nei Velykinė žolė ant vienišos močiutės palangės. Mes įpratę bėgti nuo lietaus, blogų žmonių ir savo pači...

   Kiek kartų kartojom sau, kad būsim kitokie. Geresni. Gražesni. Stipresni. Protingesni. Kiek kartų kartojom, kad tokie mes būsim nuo tam tikro laiko. Nuo pirmadienio. Nuo gimtadienio. Naujiems metams prasidėjus. Kiek kartų sakėm, kiek kartų atidėjom. Ar visai metėm.    O dėl ko mes visa tai žadėjom daryti? Kad patiktumėm kažkam? Kad taptumėm populiarūs? Dailūs? Tokie, kaip visi? O galbūt todėl, nes kažkas kažką pasakė. Nes kažkam to reikia. Kažkam, bet ne mums. Ir net ne mūsų ateičiai.    O gal vertėtų daryti tik tai, ką patys norime? Nesiryžti sportuoti nuo pirmadienio, jei tai tik atims mūsų brangų laiką ir pavers jį prakaito gyvačių kankyne. Nemesti gerti po Naujųjų, jei vienus svaigalus pakeisime brangiais atidepresantais. Nekeisti išvaizdos po gimtadienio, jei mes sau jaukiai jaučiamės būdami tokie, kokie esame.    Gal keiskimės tik taip, kaip patys norime. Eikime link ten, kur patys save matome. Kur rasime laimę, ramybę ir euforiją. P...