tempestas

   Mėgstų lietų. Kartais - žaibus. Kai jie toli toli blykčioja tarsi dar viena gamtos dovana, o ne siaubą varanti elektros iškrova. Mėgstu audrą, kuri savo esybe nuplauna visą skausmą. Tarsi ji - kančia, plaukianti per pasaulį ir renkanti vienišų depresatiškų langų mintis. Bet mėgstu, kai iš toli ji šaukia. Nes audra - tik dar viena kančia. O kančios aš bijau.
   Kaip ir daugelis kitų. Galiu stebėti televizojoje rodomą siaubą, kraupias avarijas ar žmogžudystes. Galiu būti abejinga ar katkartėmis tik amtelti ,,O siaube!". Bet visa tai nėra taip baisu, kai ji toli, kito kieme. Su žaibais - vienodai. Jie nepaprastai gražūs tik iki tam tikros ribos. Iki ribos, kuri skiria mane ir pasaulį.

   Galiu grožėtis audra, bet tik pajutusi ją arčiau pulsiu uždaryti langus, užverti duris ir išjungti elektrą. Nes kančia, esanti arti, sėja baimę, dygstančią greičiau nei Velykinė žolė ant vienišos močiutės palangės. Mes įpratę bėgti nuo lietaus, blogų žmonių ir savo pačių baimės. Mes slepiamės nuo kančios. Kol galime. Slepiuosi ir aš. Kol pajėgiu.
   Bet skausmas tarsi kamuolinis žaibas gali įsprūsti vidun pro menkiausią man nepastebimą plyšelį. Ir sugriauti viską iš pamatų. Nepalikti nieko - tik nykų abejingumą. Viskam. Net tai pačiai kančiai.
   Ir liūdniausia tai, kad kartais nieko negaliu padaryti. Nes aš  - tik paprastas žmogus, negalintis kovoti prieš audrą. Aš - kaip ir bet kas kitas. Per silpnas sutvėrimas. Nes aš - tik žmogus, audra - kančia.

   Audra.