aequor

   Jei būtum su manim, kuždėčiau Tau kas naktį taip, kaip šnabžda bangos. Santūriai ir šaltai, bet vėsuma būtų maloni - kaip jūra karštos vasaros sūkury. Kažkur tolumoje aidėtų juokas. Juokas, skambėjęs tąkart, kai pirmą kartą susitikome. Kai pirmą kartą atradome. Ne, ne vienas kitą. Verčiau save kituose. O galbūt tada atradome laimę. Gal - meilę jūrai. Arba lašelį rožinių svajonių. Ir kasdien tai Tau priminčiau. Tą jūros bangų šnaresį, lydimą juoko. Juoktumeisi ir Tu, nes Tau juk patinka jūra.

  Jei būtum su manim, skalaučiau Tave rūpesčiu kaip ta jūra kojas rugpjūčio naktį. Pasiūlyčiau tau riešutų, galbūt sulčių. Net jei jos būtų mano mėgstamiausios ir jų būtų likęs vos vienas gurkšnis - atiduočiau jį tau. Godžiai gertum jas su visa mano praeitimi, o pečius apgobčiau šilta svajonių antklode. Ir Tau būtų gera. Pakėlę akis matytumėm žvaigždėtą dangų, spindintį kaip ta vasara, kuri ką tik nuvilnijo. Pralėkė. Nuskuodė. Ir tai būtų pirma mūsų vasara.

   Jei būtum su manim, lyjant šoktumėm tarp šaltų lašų. Jie kapsėtų, prausdami mūsų veidus kaip Tavo žodžiai tąnakt prausė mano sielą. Ir mums būtų gera. Kartais nusijuoktum, kartais tiesiog tylėtumėm ir klausytumėmės pušų viršūnių dainos. Prisimeni, kaip jos nuostabiai skambėjo tada, seniau? Skambėtų ir toliau. Mums, Tau. Galėtumėm grožėtis ta muzika dviese - juk nemėgsti didelių pasilinksminimų. Skambėtų fortepijonas, juokas ir pušų viršūnės. Ir lietus, kuris skambėjo tada, seniau. Ir mums būtų gera.
   Jei būtum su manimi, nenuplaukčiau jūra. Aš pati būčiau jūra, visada grįžtanti į krantus bangų mūša. Ir skambėčiau. Ir šnabždėčiau. O tolumoje aidėtų juokas.

Jūra.