somnium

   Yra svajonių, kurios skamba saldžiai ir mes kartais apie jas tiesiog pagalvojame. Yra tokių, kurių įgyvendinimui įdedame šiek tiek pastangų. Tačiau yra tokių troškimų, kurie mus veikia tarsi adrenalinas - vien mintis apie galimybę, kad tai galėtų būti tikra, pripildo plaučius pilnus oro, o širdžiai liepia plakti stipriau. Rodos, tada padaugėja net minčių, o jėgų, kurių trūkumų galėjome skųstis prieš kelias sekundes, stebuklingai atsiranda.
   Toks stiprus gali būti troškimas.
   Ir ne tik. Skaityta knyga ar matytas filmas, kuriame vyravo tavo didžiausia svajonė, nejučia virsta lieteratūros ar kino idealu. Gali juos analizuoti kasdien vis iš naujo, tačiau kiekvieną kartą akys prisikaups ašarų. Laimės ašarų. Nes mes turim vilties, kad tai, kas kol kas tėra mintis, ką ką tik skaitėme ar žiūrėjome, gali tapti realybe.  Tai jaudina. Iki pat širdies gelmių.

   Atrodo, niekam nederėtų žinoti apie tavo karščiausią troškimą, bet netyčia išsiduodi - savo patosiška kalba ir liepsnelėmis akyse, kurios tarsi žvaigždės nakties danguje įsižiebia, kai tik kas užsimena apie tai. Galų gale žino visi.
   Bet tik tu vienas žinai, kiek tam reikia pastangų. Todėl dirbi. Kasdien. Kasnakt. Aukoji save ir kitus tam, kad taptum tuo, kuo visad norėjai būti. Tam, kad tai, ką matei tik filmuose, apčiuoptum savo delne, paaukoji viską - net mėgstamiausią hobį, kuriam iki svajonės idėjos skyrei mažiausiai trečdalį savo veiklos. Niekas to nežino ir tik spėlioja, ką galėtų išduodi tos pavargusios akys ir suskeldėjusios lūpos. O jos pasako daug, jei tik kelyje pasitaiko tinkamas žmogus.
   Ir viltis tampa didesnė už baimę. Nes svajonės mus stumia pirmyn ir neleidžia sukniubti.
   Svajoti.