occursum

Tą vėsią naktį, nepaženklitą bluosto, Tu tik
Žvelgei tamsiom žydrom akim ir lūpom,
Tarsi srūvančiom krauju manuoju,
Kuždėjai ,,susitiksim".
Skambiu tenoru kalbėjai pasakas tyriausias
Dalinai man svajones o aš, kvailė, savąsias vis
Tiesiau Tau po ilgiausiom kojom ir vyliausi.
Nežinau, ko - laimės, svajonių arčiau nei Debesų ar Tavo lūpų, net jei jos būtų tarsi Rožės dygliai pakibę virš mano akių.
Dėliojau mintis laisviau nei sapnuot išdrįstu ir
Išdaviau Tau viską - net mėgstamiausią skonį.
Gėrėm sultis, o vaizdavom - viskį
Ir bijojom, kad aušra savo šviesiais plaukais
Subadys mūsų svajonių tamsą.

Bet vis dar kūrėm planus keisčiausius ir
Tyla grožėjomės - tik nedrąsiai,
Nes tylos minutė mums reiškė miegą, o šis -
Išsiskyrimą, artėjantį milžino žingsniu.
Ir net kai Tu kartojai paskutinius skiemenis
,,Kaip tu ir man", ar ,,susitiksim",
Tikėjaus, kad būsimasis laikas nereiškė keistų
Pabaigų. Ar amžinos tylos. Bet reiškė.
Tu nutilai, kaip nutyla bitės naktį ar
Svirpliai dieną, jei kartais Tu - pelėda.
Ir kai strazdas ant tavo kapo giedos
Giesmę, kurią Tu šauksi iš po žemių juodų,
Galėsi priartėt ir nors numirt iš gėdos. Vėl.
Nes buvau teisi, kad kito karto gal ir nebebus.

Susitikti.